Istorija

Tamsos praktikos nušvitimui pasiekti paplitusios daugelyje dvasinių mokymų. Europoje

tamsųjį kambarį atstodavo požeminiai tuneliai, Egipte – piramidės, Romoje – katakombos ir,

žinoma, netoli Raudonosios jūros Izraelyje – olos. Meditacija ir badavimas oloje – tai paskutinis

dvasinės kelionės laiptelis. Olos yra Motina Žemė ir jos energinės linijos, žemės gyvybinės

galios esmė. Kaip ir pirmieji kaulai, jose saugoma pati seniausia mūsų planetos gyvybinė

informacija.

 

2

 

Šiais laikais populiariu atsiskirti specialiai tam įrengtose patalpose, įvairiose stovyklose, nors

yra ir tokių, kurie mielai renkasi olas. Kadangi Kauno centre olos rasti nepavyko,

nusprendėme atidaryti pirmąsias Lietuvoje patalpas, specialiai įrengtas ir paruoštas tamsos

atsiskyrimo praktikai.

 

Tamsoje mūsų protas ir siela pradeda laisvai klajoti po milžiniškas aiškiaregystės ir dvasios

karalystes. Pasiekus šią pirminę būseną, įvyksta susivienijimas su tikruoju (-ąja) savimi ir

vidiniu dieviškumu. Kitaip tariant, jūs tampate tiesioginiais visatinės energijos laidininkais.

Galite matyti ateitį ar praeitį, suprasti tikrąją būties esmę ir tikrąją dalykų tvarką. Grįžtame į

įsčias – mūsų materialiojo pasaulio kokoną ir natūralią gamtos tamsą.

 

1

 

Buvimas visiškoje tamsoje iš esmės pakeičia mūsų kūno ir smegenų jutimus. Kai akių

nedirgina jokie išorinio pasaulio vaizdiniai, o garsai pradeda tirpti begalybėje, mūsų dėmesys

po truputį sugrįžta vidun – į save. Esminis buvimo tamsoje efektas tas, kad išsijungia didžiųjų

smegenų žievės centrų bei mąstymo procesai. Paaštrėja emocinės ir jausmų būsenos, kvapų

pojūtis ir aiškiaregiškumas. Sapnai tampa ryškūs, gyvi ir sąmoningai juntami. Galiausiai, mes

pažadiname ir atpažįstame šaltinį, dvasią, sielą savyje. Neriame į tuštumą, į gilią tamsią

vidinę erdvę.

 

Tradicijos

 

Dvasinės tradicijos ir mokymai atsiskyrimą tamsoje naudojo kaip pirminį vidinės alchemijos

portalą persikelti iš fizinio kūno į dvasinį. Per šiuos tamsos vartus mes žengiame toliau už

mirtį – į kitą suvokimo ar sąmonės lygmenį. Pasak Niko Kantazakio, vieno garsiausių 20 a. graikų rašytojo ir filosofo,

 

„spoksoti į visišką tamsą atmerktomis akimis yra tikroji nušvitimo

esmė“.

 

Japonų šinto tradicija turi discipliną, vadinamą komori (atsiskyrimas), kuri yra

praktikuojama belangėse trobelėse komorido. Pasak tradicijos, šventoji galia sukuriama

tamsoje uždarame inde, kuriame ji auga ir plėtojasi, kol galiausiai išnyra kaip pasaulio šviesa.

 

Indų tradicijoje toks atsiskyrimas vadinamas Kaya Kalpa. Šis terminas reiškia beamžis arba

nemirtingas kūnas. Tai ajurvedinis gydymas, skirtas atnaujinti ir sustiprinti kūną ne tik

medituojant tamsoje, bet ir tepantis įvairių žolelių mišiniais. Indai tamsos atsiskyrimo

praktiką priskiria prie jogos ir ajurvedinės medicinos, ji atsirado pietų Indijoje panašiu metu

kaip ir Hata joga – maždaug 3000 metų pr. Kr.

 

3

 

Kinijoje taoistai (daoistai) aukštesnio lygmens dvasinėms praktikoms atlikti nuo seno

naudojosi olomis. Jų tradicijoje ola, arba kitaip nemirtingas kalnas – Wu San, atstojo idealios

vidinės alchemijos kambarį. Pasak Tao,

 

„visuma tapusi tamsa netrunka pavirsti šviesa“.

 

Tamsos atsiskyrimas ne naujiena ir Dzogčeno linijos budistams, kurie jį praktikuoja jau

tūkstančius metų iki šių dienų ir perduoda senas tradicijas bei metodus iš kartos į kartą. Šią

praktiką jie laiko vienu galingiausiu bei tinkamiausiu būdų tyrinėti proto prigimtį ir perprasti

Dzogčeno mokymus, kurie, pasak tradicijos, yra tiesus kelias į išsilaisvinimą.

 

Kad ir kaip būtų, tamsa ir šviesa – universalūs šio pasaulio reiškiniai, tad tamsos atsiskyrimo

praktika negali priklausyti vienai kuriai nors tradicijai, mokyklai ar šakai. Tai universalus

būdas artėti prie vieno ir to paties galutinio tikslo – proto prigimties suvokimo, išsilaisvinimo,

nušvitimo.

O šiandien pirmą kartą Lietuvoje galite išbandyti tamsos atsiskyrimo praktiką užsukę ir pas

mus.